2014-05-02

Vaidila

Taip jau nutiko - „Vaidilutes“ atsiėmiau, o kitąvakar ant Gedimino Kapo kalno Šventaragio Romuva rinkosi*, Vaidila buvo.

Ir Vienuolis buvo, tokią istoriją paporino:

Karalius pasikvietė savo


Švietimo Ministrą idant tasai paaiškintų, kas yra Dievas.

Tasai aiškinęs aiškinęs, bet Karaliui netapę aišku.

Mažas Vaikelis, žaidęs netoliese, klausia:

-  Ar yra piene sviesto?

- Gal ne, - sako Karalius.

- Yra, tik be darbo jo nepaimsi, - tarė Mažas Vaikelis, -  Dievas taip sau neduoda, stengtis reikia.

- O ką dar Dievas gali? - klausia Karalius.

- Tu ten aukštai soste sėdi ir manęs mažo klausinėji - ateik čia, - sakė Mažas Vaikelis.  

Karalius nulipo, o Mažas Vaikelis užsiropštė sostan ir sako:

- Matai, Dievas gali vietom apkeist.


* Ketvirtadieniais šeštą vakaro, prie Ugnies bokštelio, laiptais aukštyn nuo Vilnelės, jei iš kitos pusės - nuo Užupio gimnazijos. 

1 komentaras:

audrius rašė...

Stalo kalno stalas plikas tik kurtai lekštes tuščias gaudo ir neša medžiotojams ančių, kurie sočiai soscinės jų anų pekline pektos untienė sotūs, be miečių ir ragų-bumerangų prie stalo susirinko su lekštėm mietės kurtų vedini...
O sosto kalne vietoj sosto trys miečiai styro kamėnin ismeigti bangas laido per runkogalius devynis į sargybos bokštus ant kitų sostinės karuolių sostų toliveizijos bokštus mezonijoj...
Kiek sostų su stalais staleliais... Oho ho... HoHoho vanduonijoj gyvenime moliu induos... Van du one veina būriais po du porom medėn lipa pertis beržinė vanta gegužinės milaidaužytis....

Kur tas karalis, caras, sargas soste sėdintis? Kur pasislėpė, ko bijo? Beržinės košes, tošej akies sakos žvilgsnio gilaus,...?:)