2012-07-21

Pragaras

Dėkui, kad atsiuntei apie Nemuną.

Tačiau teiginys, kad niekas nežino, kodėl upė vadinasi "Nemunas" nėra visiškai teisingas. Aš žinau.

Tyrinėjant kalbą, kalbos mokslas turi daryti sekančiai:

Ima žodžio šaknį - be priešdėlių, be priesagų ir be galūnių. Pavyzdžiui, dvasininkas ar išdvėsti - šaknys yra dvas ir dvės atitinkamai. Kadangi šaknies balsės kalboje dažnai kinta ir įvairiose vietovėse sakomos skirtingai, o priebalsiai visada išlieka pastovūs kaip šulai, pvz. žmonės taria pienas, peins, pyns, duona, douna, dona, tai šaknies balsius reikia praleisti ir tyrimui palikti tik priebalsių seką. Pvz. dv-s, p-n, d-n ir t.t. Dar vieną dalyką reikia pridurti - balsiai turi tęstinumo savybę; pvz. a, i, e, u... gali tęsti kiek tik turi kvapo aaaaaa....a, iiiiiiii....i, ūūūūūū....ū ir t.t. Tęstinumo sąvybę turi ir dvibalsiai, ir dvigarsiai - pvz. -an - imkime žodį ranka. Žmonės sako ranka, ronka, runka, latviai - ruoka, o rusai dar trumpiau - ruka. Akivaizdu, kad tai tas pats žodis tik skirtingai tariamas. Todėl kalbos garsus reikia rūšiuoti ne taip kaip daro filologai, t. y. į balsius ir priebalsius, o iš fizikos pozicijų žiūrint pagal garso tęstinumo sąvybę. Tarkim priebalsiai t, b, d, k... stovi kietai kaip šulai. Jų neįmanoma tęsti, o balsiai, dvibalsiai, dvigarsiai yra tęsiamieji. Va taip reikia ir rūšiuoti. Todėl tiriant kalbą ir žodžius, palikti reikia tik priebalsius, o tęsiamuosius garsus praleisti. Toks metodas labai palengvina darbą. Tai, pvz. ranka virsta į seką r-k.

Tai tiek apie metodo esmę. O dabar keli pavyzdžiai kaip jis taikomas.

Išrašius iš lietuvių kalbos žodyno žodžiuis turinčius seką dv-s gaunasi virš trijų šimtų žodžių. Pvz. dvasia, dvasininkas, dvasingumas, dvasinti, dvėsti, dvėsna, dvėseliena, dvisti, dvesuoti (kvėpuoti), padvėsti, išdvėsti, nudvėsti, pradvisti ir t.t. Čia nėra reikalo visų žodžių rašyti, nes tai užims labai daug vietos. Aš iš žodyno išrašiau, todėl ir skaičių parašiau - jų kilusių iš šaknies dv-s yra virš trijų šimtų.
Imkime kitą šaknį r-k. Tai žodžiai rėkti, rikiuoti, rikiuotė, rikis (karininkas, kuris karius rikiuoja), rinkti, ranka, rinkinys čia irgi kaip su dv-s - pridėjus prie šaknies priesagas ir visokius priešdėlius gaunasi šimtai žodių. Svarbiausia, kad iš vienos šaknies kilę žodžiai sudaro vieną didžiulį reikšmių lauką, kuriame matosi kaip iš vienos šaknies tarsi didžiulis medis išauga kaip šakos ir šakelės šimtai žodžių sudarančių vieną reikšminį lauką, kuriame žodžiai viens nuo kito einant per tą lauką vis po truputį savo reikšme skiriasi. Taip pat iš to reikšminio lauko arba medžio matosi visos žodžių sudarymo taisyklės. Ir įdomiausia yra tai, kad šaknies balso aukštis rodo lauko prasmės stiprėjimo kryptį. Pavyzdžiui, garsai "u" - pagal muzikinį toną žemiausias, o pagal fiziką jo dažnis mažiausias; garsas "a" aukštenis nei "u", "e", "ė" dar aukštesni, o aukščiausias garsas yra "i" - jisai tiesig spiegiantis, nes jo dažnis yra aukščiausias.
Imkime reikšmių lauką (medį) dv-s. Dvesuoti reiškia kvėpuoti. Žmonės sako apie mirštantį: "Išleido paskutinę dvasią"- suprask paskutinį kartą iškvėpė (t.y. išdvėsė) ir numirė. Vadinasi dvasia yra ne kas kita, o "gyvastis". Dvasia - šaknies balsis "a", išdvėsė, nudvėsė, dvėsti - "ė". "ė" aukštesnis nei "a". O kas vyksta toliau? Toliau mirusiojo kūnas ima gęsti ir skleisti blogą kvapą, t.y. dvista. garsas "i" - aukštesnis už "e" ir "ė". Bendrai "i" - aukščiausias. Vadinasi veiksmas vyksta toks. Kol gyvas - turi dvasią, išleidžia paskutinę dvasią (nudvesia), t.y. miršta ir po to pradvįsta. Štai taip - veiksmo kryptis "a" - "e" - "i". Matome - veiksmas vyksta šaknies balsio tono aukštėjimo kryptimi. Balso pakėlimas, tono pakėlimas užduoda kryptį.

Tas pats yra ir su šaknimi r-k. Pasakysiu trumpai - rėkia, rikiuoja, rikis. Senovėje nebuvo jokių garsiakalbių, jokių radijų, tai per mūšį vadas komandas turėjo rėkti iš visų jėgų - turėjo perrėkti visą mūšio triukšmą, nes nuo to ar jo komandos bus išgirstos ir įvykdytos priklausė mūšio baigtis ir pačio vado gyvybė. Per mūšį dažnai reikia kareivius permesti iš vienos vietos į kitą, užtaisyti spragas ir pan. Todėl tas kas rėkia, tas rikiuoja, tas yra RIKIS. RIKIS senovėje Lietuvoje buvo vyriausiasis karo vadas. Apie tai rašo ir Simonas Daukantas. Jis sako, kad senovėje Lietuva buvo RIKIJA, bet visiškai ne kunigaikštystė (iki krikšto). Tai yra tiesa. Dešimtame amžiuje Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis (Κωνσταντίνος Ζ’ Πορφυρογέννητος – Konstantinos Porphyrogennetos, 913-959 m. Bizantijos imperatorius, rašytojas, istorikas) parašė veikalą "Apie Imperijos valdymą", kuriame rašė, kad šiaurėje valdo riksai. Šiaurėje - tai į šiaurę nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Taigi rašė apie mūsų žemę. Simonas Daukantas tikriausiai Konstantino veikalo neskaitė, nes jo veikalai į kitas Europos kalbas pradėti versti tik XX amžiuje, o iki tol gulėjo kažkokiame Konstantinopolio archyve. Istorijos užteks, nes nenoriu labai išsiplėsti. Bet va Daukantas sakė tiesą, o Konstantinas paliudijo Daukanto teisingumą. Reikšmių r-k lauko kryptį užduoda šaknies balsio aukštis. Aukščiausias laipsnis yra RIKIS.

Aš išnagrinėjau daug šaknų, bet jei viską rašysiu gausis labai ilgas laiškas. Visuose reikšmių laukuose veiksmas stiprėja šaknies balsio tono aukštėjimo kryptimi. Manau, kad visą žodyną perrašius pagal šitą metodą gautųsi nelabai didelis reikšminių šaknų (iš kurių išauga reikšminiai laukai) skaičius. Paėmę ir nupynę iš tų šaknų tinklą gautume įrankį, su kuriuo galėtume sijoti mūsų brangių kaimynų slavų ir germanų kalbas ir atsirinkti kas jose yra mūsiška, o kas ne. Galima sijoti ir tolimesnių kaimynų kalbas.

Bet apie tai truputį vėliau. O dabar po tokios įžangos apie Nemuną.
Žodis "Nemunas" matyti, kad sudėtas iš dviejų dalių. Pirmoji dalis - neiginys "ne". Antrosios šaknis "mun". Seka m-n. Vadinasi į ją įeina ir manyti, mintis, atmintis, išmintis, menas, paminklas, kariuomenė, aukštuomenė... ir dar šimtai žodžių. Aš juos irgi išrinkau. Jų devynios galybės. Tarp jų ir "atamanas". Nors dabar istorikai sako "etmonas". Etmonas tai buvo LDK laikais kariuomenės vadas. Na maždaug atitinkantis dabartinių laikų maršalo karinį laipsnį. Už jį aukštesnis buvo tik pats karalius. Bet "etmonas" tai sulenkintas lietuviškas žodis "atamanas" lenkų raštuose rašomas "hetman". Kazokai irgi turi atamanus. Tačiau pirmasis jų atamanas buvo Algirdo sūnus Kaributas. Algirdas atkariavęs iš totorių žemę iki Juodosios jūros, pasiuntė savo sūnų saugoti ir ginti pietinių sienų. Kariai išvykę su Kaributu į pietus kartu su savimi išsivežė ir savo šeimas. Algirdas visus naujakurius atleido nuo visų prievolių valstybei, išskyrus vieną. Jis kariams davė žemę valdyti už tai, kad šie iš savo pajamų apsiginkluotų ir saugotų pietų sieną nuo totorių. Kaributas pastatė Dniepro saloje tvirtovę - garsiąją Zaporožės kazokų Sičę. Kai Lietuva krikštijosi, Kaributas ir jo kariai apsikrikštijo pravoslaviškai. Žinome, kad lietuviai krikštijosi ne tik katalikiškai, bet ir pravoslaviškai. Pravoslaviškai apsikrikštiję pamažu suslavėjo ir susimaišė su slavais, bet Algirdo suteiktos privilegijos. t.y. atleidimas nuo visų prievolių mainais už karo tarnybą pagimdė kazokus. O jų vadai atamanai taip ir pasiliko lietuvišką karinį laipsnį. Žodis "atamanas" pagal darybą yra iš dviejų dalių at + man + galūnė, t.y. taip pat kaip ir atmintis. Vienu žodžiu "atamanas" yra viską menantis, viską išmanantis, viską žinantis. Toks ir turi būti karvedys. Jei kariuomenei vadovauti paskirsi nieko nežinantį, nieko nemenantį, ir nieko neišmanantį, tai pralaimėjimas tikrai garantuotas.
Tokia trumpa išvyka į praeitį. Kryptis yra tokia manyti - mintis, išmintis. Ne kiekvienas manytojas yra išminčius. Balsės aukštis vėl rodo veiksmo kryptį - reikšmių lauko kryptį.

O kaip su Nemunu? Ne + mun + as. Šaknyje "u" žemiausias garsas, o priekyje dar stovi neiginys "ne". Neiginys iš viso neigia manymą, mintį. Pavyzdžiui negaliu - neiginys "ne" neigia galėjimą "galiu". Kas tai galėtų būti? Žemiausia reikšmių lauko reikšmė. Ji reiškia nieko neatsiminti. Neiginys tą neatsiminimą dar sustiprina.
Vadinasi Nemunas nieko nemenantis. Tai tikrų tikriausia užmaršties upė.

O ką byloja liudytojai? Ptolemėjaus žemėlapyje Nemunas pažymėtais Chronu (Cronus, Cronon, Chronius). Ptojemėjus - graikas dirbęs Aleksandrijoje (Egipte) beveik prieš du tūkstančius metų. Chronus išvertus iš graikų kalbos reiškia laikas. Kodėl taip keistai Ptolemėjus pavadino? Prisiminkime graikų mitologiją. Ji tokia. Mirusiųjų sielos į mirusiųjų karalystę keldavosi per mitinę upę Letą. Persikėlusios per Letą sielos užmiršdavo kelią atgal ir į gyvųjų pasaulį niekados negrįždavo. (Rusai dar ir dabar apie pradingusį sako: "Kanul v Letu", t.y. pasinėrė į Letą). Todėl graikai Letą dar vadino ir Užmaršties upe. Graikai iki krikšto buvo tos pačios pasaulėžiūros kaip ir mūsų protėviai. Tai jie suprato ką reiškia žodis "Nemunas" ir išsivertė į savo kalbą. Užmarštis ir laikas yra sinonimai. Kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau užmirštama. Kaip toje dainoje:

Tyliai leidžias pavargusi saulė
Paskutiniai šešėliai dienos
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,
Bet tavęs mylimoji - niekados.

Taigi nepamirštami yra tik kai kurie itin svarbūs dalykai, bet per du tūkstančius metų, o dar pakeliui ir apsikrikštijus, pasirodo galima pamiršti ir svarbius.

Kitas liudytojas - indai. Jie nesikrikštijo ir dar iki šiol yra tokios pačios pasaulėžiūros žmonės kaip ir lietuviai iki krikšto.
Indijoje teka šventoji upė Ganga. Indai mirusiuosiuos po šiai dienai neša ant Gangos kranto, degina ir pelenus supila į Gangą. Mirusiųjų pelenai ir sielos plaukia Gangos upe į mirusiųjų karalystę. Taigi išplaukia ir negrįžta, ir pamažu juos visi pamiršta. Ganga irgi Užmaršties upė. Indai patys sako, kad jie į Indiją atėjo iš šiaurės ir atsinešė savo papročius, kalbą ir pasaulėžiūrą. Jūratė Statkutė de Rosales pririnko iš senųjų metraščių daug žinių liudijančių, kad indų protėviai išėjo iš mūsų krašto. Panašu, kad pas mus kadaise ant Nemuno kranto buvo deginami mirusieji, o pelenai beriami į upės vandenį. Todėl ir upė gavo tokį vardą. Vardas neatsitiktinis, o grynai mitologinis ir turi gilią prasmę. Todėl graikai suprasdami dalyką upės pavadinimą išsivertė į savo kalbą. Tais laikais tokie dalykai buvo įprastas reiškinys.

Dar vienas liudytojas. Kalbininkai sako, kad Prieglius senovėje vadinosi ne Prieglius, o Pragaras. Pragaras - mirusiųjų buveinė. Tik nepainiok mūsų pragaro su krikščioniškuoju. Vokiečiai negalėdami ištarti lietuviško vardo, jį perdarė į Pregel, t.y. "r" pakeitė į "l". Taip atmetus galūnę lengviau ištarti. O turint omeny, kad senais laikais Nemunas senuoju slėniu tekėjo per Įsrą ir toliau Pragaro (Priegliaus) vaga į jūrą, tai išeina, kad žemupys kur Nemunas baigdavo savo kelią kaip tik ir buvo ta vieta, kur baigdavo savo kelią į mirusiųjų karalystę ir mirusiųjų sielos. Todėl neatsitiktinai upė toje vietoje vadinosi Pragaras. O kai Nemunas pralaužė Vilkyškių kalvagūbrį ir išrausė naująją vagą į Kuršmares, tai naujoji vaga savaime suprantama gavo rausėjos vardą, t.y. pavadinta Rusne. O ten kur Nemunas seniau tekėjo liko tik nedidelė protaka tarp Nemuno ir Pragaro (Priegliaus) intako Įsros.

Taigi Nemunas - Užmaršties (Laiko) upė.

Neveltui apie ilgą laikotarpį žmonės ir dabar sako: "Daug vandens nutekėjo" - suprask - daug laiko praėjo. O arabai, kadangi vandens neturi, nes gyvena dykumose, tai jie barsto smėlį, kurio turi apsčiai, t.y. išgalvojo smėlio laikrodį.

Kalbos tyrimo metodas, kurį aš naudoju dažnai leidžia pažvelgti į praeitį daug giliau nei archeologų kastuvėlis. Pavyzdžiui archeologai, be kitų mokslų pagalbos nelabai gali pasakyti kam priklauso jų atkastas daiktas ar mongolams, ar romėnams ir pan., o mano metodas nedviprasmiškai pasako kas yra mūsų. Pavyzdžiui, sakiau, kad nupynus iš reikšminių šaknų tinklą galima juo persijoti kaimynus. Tai aš pabandžiau sijoti germanus. Ir štai ką nusijojau:

Žodis "Reich" (Karalystė, Imperija) vokiečių kalboje vienišas. Na yra dar richtig (teisingai), recht (dešinė). Dar vienas kitas ir viskas. Kitose germanų kalbose vietoj vokiško "Reich" yra žodis "
Rijk". Tai tas pats. O mūsų RIKIS ir RIJKIJA turi šimtus giminaičių ir svarbiausia puikiai matyti iš ko ir kaip yra kilę. Todėl neginčijamai "Reich" ir kiti tos šaknies germaniški žodžiai kilę iš lietuvių kalbos. Ir kiti valdančiojo luomo žodžiai pas germanus mūsų kilmės. Pvz. vok. "geist" (dvasia) - iš lietuviško "geisti", nes žmogus ko nors geidžia kol gyvas, kol neišleido dvasios. Germanų žodis "man" (žmogus) - iš lietuviško manyti, t.y. žodžiai "atamanas", "išmintis", "atminti" ir t.t. turi šaknį m-n. Reiškia germanų "man" yra protingas žmogus, o ne kokia žmogysta. Visko neminėsiu, bet jau matyti, kad lietuvių kalbos klodas germanų kalbose yra valdovų kalbos klodas, o ne vergų. Išeina, kad lietuviai kažkada labai seniai valdė germanus ir sudarė valdovų luomą. Tai ir tokie lietuvių kalbos žodžiai į germanų kalbą įaugo. Dar verta paminėti žodį "rik" (angliškai rich - turtingas), o kitų germanų kalbose yra vardų sudėtinė dalis. Pvz. Henrik arba Heinrich, Erik, Richard (Rikard), t.y. turtingas ir kietas. Reiškia rikis šioks, rikis anoks, bet tai juk karalių vardai, o ne prastuomenės. O pas mus, kaip teigia Daukantas ir Konstantinas VII Purpurinis, valdė RIKIAI. Jie kartu buvo ne tik vyriausieji karo vadai, bet ir šalies valdytojai (administratoriai) ir vyriausieji šventikai. Tai darosi savaime suprantama kodėl anglų "rich" reiškia turtingą, o ne elgetą. Ir taip pat aišku, kodėl -rik įeina į germaniškus karalių vardus. Užteks apie germanus. Jei Adolfas sužinotų, kad jo kurtas "Reichas" yra visiškai nevokiškas, o lietuviškas, tai grabe apsiverstų, žinoma jei jį turėtų - vargšas.

Bandžiau sijoti ir slavus. Gaunasi nuostabūs dalykai. Bet dabar nerašysiu, nes ir taip laiškas gavosi labai ilgas, nors iš pradžių norėjau parašyti trumputį.

ps. Turime Rikį, turime Atamaną - liko surinkti tik kariuomenę ir atvaduoti Pragarą, kur ilsisi mūsų protėvių sielos. Jos mūsų laukia.

P.S.Tekstas Prano Valicko.

Kad protėviams teko pragarus iškęsti, tai tiesa.

Istorijos, kurios dėka atsirado šis tinklaraštis, pradžioje, gavau Kalėdinį sveikinimą su palinkėjimu spalvotomis kreidelėmis išpiešti pragaro sienas; gal kiek ir papaišiau.

Kryžiuočių ideologai sugebėjo iš mūsų Dievulio savo Devil pasidirbti, taigi, kodėl krikščioniškų nusidėjėlių vėles vieton, pavadinton būtent Pragaru, nugrūdo, pasidomėti tikrai verta.

Preigara.

Lietuviams Pragaras ne tik božnicos apibrėžiamą prasmę turėjo ir tebeturi.

prãgaras sm. (3b), (1) Dk
1. SD247, P, I, M.Valanč, D.Pošk bažn. tikinčiųjų įsivaizdavimu amžinų kančių vieta po mirties: Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias J.Bil. Man ir pragare blogiau nebus Bgs. Abromas ižgirdo maldą didžturio, sančio prãgare DP538. Nepaliksi dūšios manos pragarè DP576. Tu pragarą užuvėrei KN174. | prk.: Tokia aš prãgaras (nesu tokia bloga, tegu nebijo manęs)! Rš. Pameskit gertie šitą prãgarą (degtinę) Dglš. ^ Lažų laikais gyveno žmonys kaip pragare (vargingai, sunkiai) Yl. Ėjo į dangų, nuėjo į pragarą KrvP(Jnš). Gerais norais pragaras grįstas rš. Dangus aukštai, pragaras ant žemės rš. Girto malda pragarañ eina Krs. Pragaras ir nekurstomas kūrenas PPr289. Arti pragaro gyvendamas, ir velnią į kūmus turi vadinti LTR(Plt). Su pinigais ir pragare nepražūsi TŽV594. Ak tu pragare vienas! (toks keiksmas) Plng.
2. prk. vargų, kančių, baisumų, neramumų vieta: Ak, tą baisią rudens naktį žemė pragaru pavirto S.Nėr. Tas dvaras, tas pragaras daug svieto vargina JD209. Martynas matė, kad tokiame pragare, kaip ties Verdenu, nei Dievas, nei velnias nepadėjo ir negalėjo padėti I.Simon. Žmonės čia sėdi nukeipę, braukia prakaito sroves ir betrokšta tik vieno: kaip nors sulaukti seanso pabaigos, pabėgti iš šito pragaro J.Balt. Visur buvau. Pačiame pragariausiame pragare B.Sruog. Ui, kaip tę prãgaras, kaip Levonas parsako (nupasakoja)! Mžš. ║ sunki, nežmoniška kančia: Prãgarą sieloje kęsti DŽ. Aš jum paliksiu jūsų pragarą! Bet dangų – pasiimsiu su savim S.Nėr. ║ baisus sąmyšis, triukšmas, siaubas: Dvi dienas ir dvi naktis degė liepsnojo priešo užkurtas žemėje pragaras E.Miež. Užvirė tikras pragaras sp. ^ Dvaras – žmonėms pragaras, o ponui – dangus PPr72.
3. SD235, J1, N praraja, bedugnė, pragarmė: Pilę ne mūrai, bet pragarai gyniojo S.Dauk. Neik, neik, o dingsi kaip pragare! Als. Siauta įsiutusios vilnys, norėdamos aną pragare jūros pagramzdinti S.Dauk. Kiti, nusluoguoti gėrybėmis, pagrimzdo jūros pragare S.Dauk. Norėčiau sėstis ant vilnies sprando ir ištyrinėti marių pragarus rš. Gink muni nuog peklos pragaro brš. | prk.: Mesk anuos į pragarą užmiršimo M.Valanč. Jam daug gero dariau, kad jis kybojo ant pragaru (buvo netoli pražūties) S.Dauk. ^ Akys – marios, širdis – pragaras (labai gobšus) Pšl. Pilvas – prãgaras: per vasarą veiki, veiki, per žiemą pervarai (viską suvalgai) Ad. ║ labai nuošali, neįžengiama vieta: Į tuos pragarus neginkite gyvolių J.
4. Ukm, Zr, Smn, Grž, Mžk prk. nesantaika, rietenos, barniai: Jų šeimoj tikras pragaras Vp. Pas juos ten gyvas pragaras: kasdien barniai, kasdien rietenos Krs. Namuose dabar yra gyvas pragaras, ten barniai neregėti A1885,14. Namuose terpu vyro ir pačios tiktai ardas, keiksmas ir gyvi pragarai Gmž. Kokią turi teisę pragarą namuose kelti?! J.Gruš. ^ Namai – pragarai, be namų negerai Sln, Dkš, J, LTR(Užp). Iki tėvas gyvas – negerai, mirė – prasidėjo pragarai KrvP(Eiš).
5. scom. prk. rijūnas, ėdrūnas, besotis
: Prãgaras mergiotė Lkm. Eik tu, prãgarai, viską prageri (bara girtuoklį)! Kp. Tai ne svečias, bet prãgaras: blauzdinę išgėrė – dar negana Ss. Tėvas tiek ir bedarė, kad gainiojo mus iš kertės į kertę šaukdamas ir vadindamas mus pragarais, neprisotinamais rijūnais ir dar kitaip J.Balt. ^ Prarijo kaip prãgaras Rk. Tu kap pragaras, tau niekad negana Pun. Tu ryji kaip prãgaras Pbs. Mūsų katės – pragaraĩ JV749. Malu malu viena, pasižiūriu – diena. Ne saviem vaikam, čiužiem pragaram LTR(Dkšt).
6. prk. labai daug, begalės: Tame dvare yra prãgaras darbo J.
◊ prãgaro akmenė̃lis DŽ, Mrj chem., farm. sidabro nitratas (Argentum nitricum).
prãgaro mašinà DŽ sprogstamas užtaisas su laikrodžio mechanizmu.
prãgaro kam̃štis (vok. Hollenpfropfen)
1. Alk suskretėlis.
2. NdŽ nedorėlis.
prãgaro raũplės (rauplė̃) NdŽ, Šn, Mrj juodligė.

Ar įsivaizduojat dabartinį, krikščionišką, Pragarą kaime?

O mieste?

Vilniaus pragaras – neprasta iškaba būtų.

Nors šiais laikais ir kaime visko būna.

Šiandienos Erlickas:

Vasarom ties Palanga stebim reiškinį, kaip vandens gyviai išlipa į sausumą ir tampa žmonėmis.

Pašliaužę toliau jie pajunta troškulį, bet į jūrą jau nebenori grįžt, todėl vartoja skystį, panašų į vandenį.

Taip atsiranda gyvūnijos įvairovė.


Reikia Pragarą atvaduot.

Pragarą vaduot – tai kaip burnoti ant puikumėlio.

Ir Kunnegsgarbą reikia atvaduot.

Visi mes ten.

Ir atvaduosim.

Tik visko iš naujo gal nekartosim.

Prg – dar ir pergas bei pyragas.

Nes gintaras.

Ne augsas.

Ne neigti, o papildyti.

2012-07-20

Hi guys!

guy (2)
"fellow," 1847, originally American English; earlier (1836) "grotesquely or poorly dressed person," originally (1806) "effigy of Guy Fawkes," leader of the Gunpowder Plot to blow up British king and Parliament (Nov. 5, 1605), paraded through the streets by children on the anniversary of the conspiracy. The male proper name is from French, related to It. Guido.

Ночь Гая Фокса.

Kajus.

Ką reiškia vardas Kajus?

Lytis: Kajus yra Vyriškas vardas.
Kilmė: Kajus yra lotynų kilmės vardas.
Vardadienis: Kajus yra švenčiamas 04.22.
Trumpa reikšmė: iš Gajus, Gaja „džiaugsmingas“.

Lotynai...

Pavydo apakintas Gajus su savo negailestingais riteriais užpuola musulmonų karavaną...

Krikščionių karavano nebūna, kažkodėl.

Pakol kas nebūna.

hi
greeting, 1862, Amer.Eng. (first recorded reference is to speech of a Kansas Indian), originally to attract attention (15c.), probably a variant of M.E. hy, hey (late 15c.) also an exclamation to call attention. Extended form hiya attested from 1940.

Taip patiko Amerikos indėnus išžudžiusiems jų pasisveikinimas, kad patys taip ėmė sveikintis;

– Hi!

Logiška, kur gi ne....

Tik kad Vinetu kitaip sveikindavosi.

The Hebrew word ḥai חַי "living" is related to the term for "life", chaim; ḥayyim. It appears in the slogan "`am yisrael chai!" (עַם יִשְרָאֵל חַי, "The people of Israel live!").

The most common spelling is "Chai", but the word is occasionally also spelled "Hai". The usual modern pronunciation of this word is [xai],
while a transcription of the Biblical and Mishnaic pronunciation would have likely been [ħai] (with a pharyngeal consonant).

Hau!

2012-07-19

Senasis Nemunas

Pranas Valickas žemėlapį kadaise pirko ir neišmetė.


Štai jungtis.

МЧС России žemėlapyje, kurį ji visiems rodo, jos nebėr.

Gal užako?

Ir čia nebėr, bet užtat Palios yr.

O ar į patvenktas marias nepanašu?

Kas tą užtvanką kairėliau statė?

48 km nuo žiočių prasideda Nemuno delta – upė išsišakoja į Rusnę (pagrindinė vaga) ir Giliją (atsišakoja link Rusijos).

Kai plūstelėjo kadaise tėvelio Nemuno vandenys, išrausė Rusnę.

Pranas Valickas paporino.

P.S. Štai įdomūs žemėlapiai: geomorfinis

ir ekologinis.


P.P.S. Štai visas Prano žemėlapis, dviejų dalių, skirtas ant sienos pasikabinti, tiražas 25000 egz., leidimas spausdinti Nr. 96, 1986.09.10, spausdino Latvijos kartografinis geodezinis gamybinis susivienijimas LATVIJAS KARTE, žemėlapį sudarė Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto Kauno kartografijos skyrius.

O čia toji jungtis didesne raiška, dėkui Vladui.

Molotov-Ribbentrop


5. Molotov-Ribbentrop 11:54 07-19 IP: 84.15.179.189
Hi!

Premjeras A.Kubilius pasidžiaugė.

Europarlamento delegacijai, kaip ir dera Heiliges Römisches Reich teisių ir pareigų paveldėtojos, besivadinančios nūnai Europos Sąjunga, pasiuntiniams, vadovavo vokietis, prispaudęs neklusniųjų pagonių palikuonis iki liepos 17'tos sutarti su rangovu – į rusų kontrolę perėjusios vokiškos bendrovės „Nukem” ir vokiečių GNS konsorciumu.

Juk Lietuva nesutinka atsiskaityti už panaudoto branduolinio kuro konteinerius, kurių jau pagaminta 150 iš 200 užsakytų, todėl, kad jie iki šiol nesertifikuoti ir jų parametrai neatitinka techninių sąlygų.

Įžūlūs pagonys!

Nemoka už Šventosios Romos imperijos pašventintus, kas, kad nesertifikuotus, konteinerius radioaktyviom atliekom laikyti!

Tokiu būdu, neįsisavina Evropos lėšų.

Tuomsyk reikia jiems tų lėšų kranelį užsukt.

Kubilius pasidžiaugė, kad Lietuva jau skelbia, kad lauks iki lapkričio mėnesio iš GNS bendrovės dokumentų, įrodančių, kad konteineriai atitinka visus saugos reikalavimus ir yra tinkami naudoti, nepaisant nukrypimų nuo projekto.

Krizė suvaldyta.

Pinigai į priekį.

Kėdės paskum.

4. www  11:32 07-19      IP: 84.15.179.189
Mūsų europarlamentarijai gal galėtų, gal netgi privalėtų, pasireikšti šiuom klausimu ir mūsyse ir Evropoje; gerbiamieji Landsbergis, Donskis, Paleckis, Paksas, su Vyktaru prišaky.

12.

Negi visi visai jau?

Gal išsirinkom bent vieną, kur Tėvynę myli?

2012-07-18

Šveicarų piramidės

Kadangi gyvenu Šveicarijoje, pamaniau (tiksliau mano mama pamanė), kad tokią knygą tikrai verta paskaityti – Šveicarija komunisto akimis. Knyga perleista 1985 m. bet ankstesnis leidimas buvo 1974 m. Viena mintis man netelpa galvoje: ką galvojo tarybinis žmogus paskaitęs tokią knygą??? Nepaisant to, kad kapitalistinė sistema pasmerkta žlugti, darbininkų klasė kartais vargsta, tokių gražių dalykų apie Šveicariją parašyta! Ir gamtos grožis, ir miestų tvarka, ir darbo kultūra, ir gėlės visur, ir baseinai, ir kavinės, ir muzika, kelionės, lyginama kaip Londone kaip Paryžiuj. Nežinau, man čia gyvenant paskaičius užsinorėjo aplankyti Šveicariją
Šiaip, reikia pripažinti, kad parašyta vis tik su meile šitai šaliai ir gražiai, daug tiesos, įdomių faktų, gerų nuotraukų įdėta, smagių karikatūrų (daugelis ir faktų, ir nuotraukų, ir karikatūrų idealiai tinka šiandienai, net problemos kai kurios nė kiek nepasistūmėjo). Labai patiko įžanginis trijų išgalvotų šveicarų pokalbis.
Įdomios savotiškai ir dalys apie Leniną Šveicarijoje (mokykloj manęs tokių nesąmonių jau nebemokė) (lūžau iš aprašymo, kaip kažkokia moteris prisimena, koks dėdė Volodia buvo nuostabus ir mitrus ir kaip kartą grakščiai miške šokinėjo per kelmus ar kažką kitą), visokius raudonuosius Šveicarų (ir dabar kūjų ir pjautuvų lipdukų Ciūriche pilna), o skyrių apie tai, kaip TSRS ir JAV derėjosi Ženevoje dėl nusiginklavimo tai jau tik prabėgom perskaičiau, nes toj vietoj jau tiek propagandos pripilta, kad nervai nebelaikė. Dar knygos dėka pagaliau prisiruošiau pažiūrėti kur gi tas Leninas gyveno ir dar keletą dalykų numačiau aplankyt arba pasidomėt.

Šveicarų piramidės.

Įdomu.

Ne bet kas sovietmečiu Šveicarijoj gyveno, piramides ten matė ir apie jas ir šveicarus knygas rašė.

Ir ne bet kieno knygas sovietai spausdino, tuo labiau tokias.

Justas Paleckis (1899 m. sausio 22 d. Telšiuose – 1980 m. sausio 26 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistas ir politikas, laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjo įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje.

1940 m. okupavus Lietuvą SSRS valdžios valia paskirtas Lietuvos Respublikos premjeru, o A. Merkiui atsistatydinus – prezidentu, nors toks paskyrimas prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai. 1940 m. liepą oficialiai įstojo į komunistų partiją. 1940 m. liepos 16 d. kartu su Mečislovu Gedvilu sankcionavo ministro pirmininko A. Merkio bei užsienio reikalų ministro J. Urbšio bei jų šeimų ištrėmimą.

Jei paklaustume bet kurios kartos Lietuvos piliečio, kokias asociacijas jam kelia Justo Paleckio pavardė, labiausiai tikėtinas atsakymas būtų toks: 1940-ieji, sovietų okupacija, iš Maskvos parvežta Stalino saulė.

Kaip atsitiko, kad nusigyvenusio bajoro sūnus, laisvoje šalyje nuėjęs kelią nuo pameistrio ir spaustuvės darbininko iki žinomo publicisto, leidėjo ir naujienų agentūros ELTA direktoriaus, išmušus lemtingai valandai sąmoningai nuėjo drauge su fanatiškais komunistais ir atvirais savo valstybės priešais?

Vienas Laisvės alėjoje gyvenęs pulkininko Kazio Škirpos bičiulis prisimena, kad J.Paleckis nuolat skolindavosi pinigų iš daugybės pažįstamų, tačiau dažnai nepajėgdavo skolų grąžinti. Šiaip ar taip, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kairysis žurnalistas jau nuolat mynė sovietų pasiuntinybės slenkstį.

Mūsų europarlamentaro tėvas.

Socialistas sūnus šokiravo komunistą tėvą...

Europarlamentaras yra PES frakcijos narys.

Mūsų atstovas Europos parlamente.

Kad Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus žemes TSRS gavo todėl, kad įrodė, jog jos yra vakarų lietuvių žemės, o Lietuvos TSR tokių mūsų piliečių, kaip Justas Paleckis, dėka buvo TSRS dalis, mūsų atstovas Europarlamente, TSRS diplomatas, mums nepasakojo.

Apie mokslinį straipsnį

П.И.КУШНЕР (КНЫШЕВ). ЭТНИЧЕСКИЕ ТЕРРИТОРИИ И ЭТНИЧЕСКИЕ ГРАНИЦЫ,

publikuotą moksliniame žurnale

АКАДЕМИЯ НАУК СССР, ТРУДЫ ИНСТИТУТА ЭТНОГАФИИ ИМ. И.И.МИКЛУХО‒МАКЛАЯ, НОВАЯ СЕРИЯ, ТОМ XV, ИЗДАТЕЛЬСТВО АКАДЕМИИ НАУК СССР, МОСКВА ― 1951,

kuriame (beveik trijuose šimtuose puslapių) įrodoma, kad dabartinė Kaliningrado sritis ‒ tai vakarų lietuvių žemės, irgi nepasakojo.

Nepasakojo kad šis straipsnis buvo parašytas Taft rinkiminės kovos su Eisenhower proga, mat Robert Taft šnekėjo atimsiąs Kunnegsgarbs žemes iš TSRS.

Na, tarkim, sovietmečiu mūsų europarlamentaras apie tai mums nepasakojo, nes buvo sovietinis diplomatas.

Kai iš Maskvos mums (mes gi šiaip litvinai, visai ne kokie nors Potsdamo derybininkai) šnekėjo, kad "Калининградская область - исконно русская земля!", jis galva linksėjo, nes vadovavosi, kaip dabar Riomery mokina, "protingumo principu" .

Todėl pasakojo mums ne apie mūsų vakarines žemes, bet apie šveicarų piramides.

Bet kieno tarptautininkas jis yra dabar, jeigu ir dabar to mums nepasakoja?

Juk Potsdamo konferencija Karaliaučiaus žemes Tarybų Sąjungai valdyti davė penkiasdešimčiai metų, kurie baigėsi 1995–tais.

Ima rastis paslėptieji raštai, atsiras ir pilnas tekstas, su iliustracijom, iš kurio visiems bus visiškai aišku, kad mūsų žemes TSRS, o po jos žlugimo Rusija, 50 metų valdė todėl, kad įrodė, jog jos yra mūsų.

Nes buvom rusų.

Senai laikas ir šitą klaidą ištaisyt - ne rusų.

Tų, kas rusus valdė.

Ir mus.

Прусским литовцам не разрешалось переехать в Литовскую ССР из-за опасения того, что в будущем Литва может предъявлять претензии на территорию Малой Литвы.

???

Antroji Knyševo straipsnio dalis (pirmojoje kalbama apie tyrimų metodologiją) yra išleista lietuviškai Amerikoj.

Tai va.

Buvo Piastų dinastija.

Tie buvo Carl Paleske*.

Dabar yra Paleckių dinastija.

Vieni jos dėka Sibirą pamatėm, kiti apie Šveicarijos piramides sužinojom.

Šiandien ji Europai mūsų vardu šneka, Pasaulį Lietuvai rodo ir revoliucijon mumi veda.

Atleidus valstybinės naujienų agentūros ELTA direktorę Magdaleną Avietėnaitę, J.Paleckio paskyrimas į jos vietą atrodo visiškai suprantamas...

Atrodė suprantamas.

* Šiandien, 2012 metų rugsėjo 18-tą, pastebėjau, kad Google Vertėjas "persigalvojo" ir vietoj Mska Carl Paleske ėmė versti Mska Carl Plaskow.

Įdomu ir tai, kad jo statistika pasikeitė verčiant į visokias kalbas.

Fast job?

2012-07-17

Pelkių trolis

Pažįstamas, dusyk sporto meistras, išbėgo pabėgioti gimtinėj, apsimovęs baltas sportines kelnaites, apsiavęs sportbačius, irgi baltus.

Pats irgi baltas kaip obelis pavasarį, žilas visiškai.

Pabėgiojo tėviškės miškais, paupiais, paežerėm, pasitaikė pelkė pakeliui. Sportbačių nenori sušlapt, tai liuoksi nuo kupsto ant kupsto – liuokt, liuokt...

Kaimietis netoliese žolę dalgiu pjovė – šmykt, šmykt.

Pamatė pelkių trolį beliuoksintį – metė dalgį ir pabėgo.

2012-07-16

Gojus

1 ×gõjus (brus. гaй) sm. (2) K, J; SD58 nedidelis, gražus miškelis, giraitė: Ant kalnelio gražus gõjus Krkl. Per žalią gõjų jaunikaitis jojo JD1006. Išjojo į gõjų uogelių rinkti Krp. Varyk karves į gojelį, ten nebus tep karšta Dglš. Kad aš jojau par laukelį ir par žaliąjį gojelį StnD14. | Ten, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai, viršum kurių plaukė sodybos ir krūmų gojai P.Cvir.

2 ×gòjus (hb. goi) sm. (2) KŽ
. A1985,119 nežydas, kitatikis.
2. menk. tamsus, prastas žmogus: Ko tu čia, gòjau, lendi? Gž.


GOJUS

Čia ne žemčiūgai
Čia žalias gojus
Jaunų mergaičių
Žemiškas rojus
Posmas iš dainos. Ją dainuodavo mano uošvis. Dainoje „žalias gojus“ – tai rūtų darželis. Kadangi rūtos amžinai žaliuoja, tai jos laikomos itin gajos. „Gojus“ nuo žodžio „gajus“.
Kita daina:
Per žalią gojų
Jaunikaitis jojo
Jaunikaitis jojo
Sau poros ieškojo
Žaliame gojely
Balandis tupėjo
Jisai tupėdamas
Kalbėti pradėjo
Oi nejok nejok
Jaunas jaunikaiti
Jau tavo mergelė
Trotij vainikėlį
Vakar vakarėly
Karčiamėlėj gėrė
Su lenkų žalnieriais
Liustrelę pakėlė
Už grašį gėrė
Žemė sudrebėjo
Už antrą gėrė
Kalbėti pradėjo
Oi panos panos
Ką jūs dūmojat
Rūtų vainiką
Po kojų myniojat
Kad tą suminsit
Kito nenupinsit
Jaunas dieneles
Po kojų suminsit
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „gojus“ aiškina taip:
Gojus – (neteiktinas) giraitė, miškelis; pvz. žaliam gojuj gegutė kukavo – daina.
Rusų kalbos žodynas sako taip:
Гайдубрава; чернолесье; небольшой лиственный, не хвойной лес (gojus – ąžuolynas; tamsus miškas; nedidelis lapuočių, bet ne spygliuočių miškas).
Gojus labai plačiai įsišaknijęs tautosakoje ir senose lietuviškose dainose. Jei tai būtų rusiškas žodis patekęs į lietuvių kalbą, tai to negalėtų atsitikti. „Gojus“ – nuo žodžio „gajus“, t.y. amžinai žalias, gyvybingas. Todėl gojams tokia didelė pagarba ir jie labai giliai įaugo – įleido šaknis į lietuvių tautosaką ir dainas.
Lietuvoje yra 16 kaimų pavadinimu „Gojus“ ir 2 – „Gojiškis“. Kaimai ne rusiški ir ne lenkiški. Reikėtų patikrinti ar tik nebuvo šalia jų šventų ąžuolynų.
Dar daina:
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo nameliai?
Aukštai danguj tamsus gojus
Tai mano nameliai
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo tėvelis?
Aukštai danguj šviesus mėnuo
Tai mano tėvelis
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo motulė?
Aukštai danguj šviesi saulė
Tai mano motulė
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo brolelis?
Aukštai danguj sietynėlis
Tai mano brolelis
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo sesulė?
Aukštai danguj šviesi žvaigždė
Tai mano sesulė
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo mergelė?
Aukštai danguj šviesi aušra
Tai mano mergelė
Iš dainos teksto spinduliuoja senoji lietuvių pasaulėžiūra. Jei daina būtų kurta pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, tai kareivėlio tėvelis būtų Senojo Testamento labai žiaurus ir piktas dievas, kurio visi bijo; motulė būtų, kokia nors šventoji Marija; brolelis koks nors ilgaskvernis (gal kunigas, o gal ir vyskupas ar dar aukštesnio rango); sesulė būtų kokia nors vienuolė; o mergelė – davatkėlė ilgaliežuvė; na ir žinoma nameliai tai krikščioniškas rojus kur alkani basi ir pakirptais sparnais angelai giesmes gieda, šlovina baisųjį dievą, nes daugiau daryti nieko nemoka. Kadangi daina sukurta pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą tai ir „tamsus gojus“ į ją įdėtas ir neatsitiktinai, ir labai seniai. Ir svarbiausia jo nesiskolino iš rusų.
Jei žodis gojus būtų skolintas iš rusų ar lenkų kalbų, tai į lietuvišką dangų tikrai nebūtų įkopęs. O ąžuolyne iš tiesų tvyro prieblanda. Panašu, kad tamsus gojus yra šventasis ąžuolynas. O šventuosiuose ąžuolynuose buvo lietuvių šventovės. Ten rinkdavosi ir švęsdavo šventes ir atlikdavo apeigas. Pirmas darbas, kurio ėmėsi kunigai tuoj po krikšto, tai šventųjų ąžuolynų kirtimas. Tą liudija daug liudininkų. Apie tai rašo kryžiuočių kronikos. Kryžiuočiai Prūsijoje irgi kirto šventuosius ąžuolynus. Kunigai ir kryžiuočiai kirto ne todėl, kad jiems malkų reikėjo, o tyčia naikino. Tai kuo skiriasi Lietuvos krikštytojai nuo kryžiuočių? Galimas dalykas, kad ir žodis gojus buvo draudžiamas, kaip ir senasis tikėjimas. Gal būt todėl ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „gojus“ pažymi – neteiktinas.
Jei lietuvių kalbos žodžiai sutampa su slavų kalbos žodžiais, tai ką reikia daryti? Ar dėl to, kad dabar mūsų santykiai su slavais yra nekokie, reikia juos iš lietuvių kalbos išmesti?
Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „ranka“ slaviškai skamba „renka“ (lenkiškai); „ruka“ (rusiškai); ir kitose taip pat. Tai ką? Mes turime savo rankas išmesti ir likti be rankų?! Arba žodis „galva“. Slaviškai „glova“ (lenk); „golova“ ar „glava“ (rus) ir pas kitus panašiai. Tai gal ir savo galvas turime išmesti ir likti visai be galvų?!!! Gal norite būti besmegeniais?
Liaudyje sako: „rugiai kaip gojus“, t.y. tankūs, vešlūs, žali, žadantys gerą derlių.
Slavų kalbose žodis „gaj“ vienišas, o lietuvių kalboje „gojus“ kilęs iš žodžio „gajus“ reiškiančio kartu ir ypač gyvybingą ir galingą. Yra žodis „gyja“ nuo“ gyti“ ir daugiau tos pačios šaknies žodžių. Todėl žodis „gojus“ yra lietuviškas, o slavai jį iš mūsų skolinosi, bet ne mes iš slavų!!! Dabartinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojai neteisūs!
Išeina , kad „gojus“ - gajumo, žalumo, vešlumo ir galios gyvas SIMBOLIS. TODĖL IR SENOSE DAINOSE DAŽNAI KARTOJAMAS ŽALIAS GOJUS, TAMSUS GOJUS, IR DANGUJE IRGI GOJUS bet ne miškelis! Dėl to šventasis ąžuolynas – žalias gojus; rūtų darželis – žalias gojus; rugiai irgi gojus.
Labai senais laikais, dar gerokai prieš Trojos karą mūsų senosios pasaulėžiūros žmonės gyveno visoje Europoje ir Mažojoje Azijoje net iki Damasko. Patys pietiniai buvo getai (kiti sako, kad hetai ar hetitai, bet tai neturi didelio skirtumo). Sūduvius Vytautas irgi vadino getais, o Sūduvą – Getvezija (skaitykite jo susirašinėjimą su kryžiuočiais). Kalbos visų buvo artimos, t.y. skyrėsi nedaug, bet svarbiausia, kad jie visi turėjo šventuosius ąžuolynus – gojus ir juose šventė, aukojo, apeigas atlikinėjo. Manau, kad dėl to pietiniai kaimynai, gyvenantys Palestinoje ir Egipte (Kova dėl Palestinos tarp egiptiečių ir mūsų pasaulėžiūros žmonių getų truko 500 metų. Palestina ėjo iš rankų į rankas.) mūsų pasaulėžiūros (tikėjimo) žmones vadino gojais. Mintis labai paprasta – jei jie visi renkasi į gojus, tai ir jie patys yra gojai. Getai (gojai) pirmieji pasaulyje išmoko lydyti geležį ir iš jos gamintis įrankius ir ginklus, o egiptiečiai ir žydai dar ilgai geležies paslapties nežinojo. Taigi jau tais laikais gojai turėjo technologijos pranašumą prieš egiptiečius ir žydus, o tai reiškė, kad kultūra irgi buvo pranašesnė. O istorijoje dabar porinama, kad visa civilizacija kilo iš Egipto. Tai nėra tiesa. Egiptą galų gale gojai (persai vėliau graikai, o dar vėliau romėnai) įveikė ir valdė, o egiptiečiai gojų ne! Šiuolaikinę kultūrą sukūrė gojai, bet ne egiptiečiai ir ne judaizmo adeptai. Bet iš Egipto kilo mirties filosofija ir mirties religija, t.y. krikščionybė. Judaizmas irgi kilo iš Egipto ir drauge su krikščionybe sudaro sadomazochistinį visuomenės modelį. Krikščionybė skirta apatiniam tokios visuomenės sluoksniui – vergams ir baudžiauninkams, o judaizmas aukštajam sluoksniui – valdančiam sadomazochistinės visuomenės turtus. Žemutinis sluoksnis turi būti labai nuolankus ir dėl visko kaltas, ir visada gavęs per vieną žandą atsukti ir kitą, ir svarbiausia – šlovinti kančią ir neturtą (taip jie ir meldžiasi – paskaitykite maldas galų gale), o aukštasis – negailestingas, žiaurus ir be jokių ceremonijų besisavinantis visus turtus. Ir paleido Egiptas ant gojų abi mirties filosofijos atšakas (krikščionybę ir judaizmą) ir jos abi drauge naikina gojų pasaulį. Apsidairykite aplinkui, pasižiūrėkite į pasaulį – kur tik krikščioniškas kraštas, ten judaizmo adeptai valdo turtus, pinigus (bankai) ir kapitalus, o nekrikščioniškuose kraštuose judaizmas yra visiškai bejėgis ir turtų nevaldo. Krikščionybė su judaizmu visur eina išvien ir dirba išvien. Naikina gojus ir dvasiškai ir kūniškai. Nepajėgė užkariauti ginklu, tai į mūsų žemę pasiuntė ideologinį ginklą – mirties religiją. O vėliau ir visus kitus ne saviškius ėmė vadinti gojais. Taip jie ir dabar dalina pasaulį į dvi dalis – į savuosius, t.y. dievo išrinktuosius ir gojus.
O kunigai nieko daugiau taip uolai nedaro kaip naikina jiems netinkančius simbolius – gojus iškirto, kalbą išcenzūravo, saulės ženklą (svastiką) sukriminalino ir visur pristatė savo mirties simbolių – žmonių prikaltų prie kryžiaus. Juk ne veltui jie yra mirties religijos šventikai.
O Konfucijus sakė: „Pasaulį valdo ne karaliai, ne religijos, ne ideologijos ir ne filosofijos, bet vien tik SIMBOLIAI“. Ne veltui bolševikai ant visų tvorų pripaišė savo penkiakampių žvaigždžių – panašiai kaip šuo pakėlęs koją pažymi kiekvieną kampą. O dabar vietoj penkiakampių paišomi magendovydai (šešiakampės žvaigždės). Yra apie ką pagalvoti. Kol dar galvų neišmetėme.
Labai simboliška. Lietuvių tikėjimas šlovina gyvenimą (vienas svarbiausių simbolių – žalias gojus), o krikščionys garbina mirtį (svarbiausias simbolis nukryžiuotasis ant kryžiaus su kruvinomis žaizdomis). Kol Lietuva gyveno pagal savo tikėjimą, augo ir stiprėjo – buvo labai gaji, labai gyvybinga ir tai nežiūrint visų karų. Atmušė visos krikščioniškos Europos (kryžiuočių, kuriems vadovavo Romos popiežius) puolimą ir taip pat atmušė visos Azijos nugalėtojų – mongolų puolimą, ir tai vyko vienu metu!!! Apsikrikštijusi pradėjo nykti, mažėti, kol visai išnyko. Lietuvos elitas ėmė garbinti mirtį (nukryžiuotąjį) – tai jis pats pirmiausiai ir išnyko. Kur kunigaikščiai, kur bajorai ir visi kiti didžiūnai? Neliko nė kvapo nei jų pačių, nei jų dvarų. Paprasta liaudis nepuolė aklai šlovinti mirties religijos, o atkakliai laikėsi senosios pasaulėžiūros, išsaugojo senąją tautosaką, senąsias giesmes, dainas ir kalbą – tai ta prastuomenė ir po šiai dienai dar yra lietuviai. Liaudis sako: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“. Išeina, kad tai šventa tiesa. Sutapo Lietuva su mirties garbintojais (apsikrikštijo) ir numirė. Kas dar gali pasakyti, kad Konfucijus sako netiesą? Jis visiškai teisus!!!
Dabar valstybę atkūrėme. Tai kokių simbolių mums reikia? Norime gyventi ar mirti? Pamąstykime.

Pranas Valickas 2012 liepos 12

P.S. Tekstas kursyvu ir nuorodos mano, Eugenijaus Palioko.

2012-07-15

Žalgiris I ir Žalgiris II

Die Schlacht bei Tannenberg wurde am 15. Juli des Jahres 1410 im Ordensland Preußen unweit der Orte Tannenberg und Grünfelde ausgefochten. Das Heer des Deutschen Ordens unter Hochmeister Ulrich von Jungingen sowie Aufgebote der preußischen Landstände und eine unbekannte Zahl von Söldnern nebst west- und mitteleuropäischen Rittern trug hier das entscheidende Treffen gegen eine gemeinsame Streitmacht des Königreichs Polen unter König Władysław II. Jagiełło sowie des Großherzogtums Litauen unter Großfürst Vytautas aus.

Žalgiris I.

Tannenbergo, o ne Grunwaldo mūšis.

Ne todėl, kad Grunwald – lenkiškas žodis:)

Dėl to, kad vokiečiai, lenkai ir lietuviai nesusikalbėtų.

Europos kalbų mūšyje Žalgirį gal lenkai laimėjo

Wielkopolskos Griunvaldas...

The Battle of Tannenberg was an engagement between the Russian Empire and the German Empire in the first days of World War I. It was fought by the Russian First and Second Armies against the German Eighth Army between 26 August and 30 August 1914. The battle resulted in the almost complete destruction of the Russian Second Army. A series of follow-up battles destroyed the majority of the First Army as well, and kept the Russians off-balance until the spring of 1915. The battle is notable particularly for a number of rapid movements of complete German corps by train, allowing a single German army to concentrate forces against each Russian army in turn.
Although the battle actually took place close to Allenstein (Olsztyn), General Erich Ludendorff's aide, Colonel Max Hoffmann, suggested naming it after Tannenberg, in the interest of Pan-German ideology, to counter the defeat of the Teutonic Knights at the Battle of Grunwald (Tannenberg) in 1410 by the Poles, Lithuanians and Tatars.

Pusę tūkstantmečio ano Žalgirio pamiršt negalėjo.

Antrą mūšį švabai laimėjo; antrasis Tannenberg, planuoja jie, užklosiąs pirmąjį.

Kad nesimatytų.

Bet, vieną galą slepiant, kitas lenda.

Kas šį lošį lošia?

Apie Kvedlinburgo analus

Apie Kvedlinburgo analus

Alfredas Bumbliauskas knygoje „Senosios Lietuvos Istorija 1009 -1795, R.Paknio leidykla, 2005“ Lietuvos istoriją pradeda skyreliu Europa atranda Lietuvą. Cituoju:
„XI a. pr. Vokiečių rašto šaltinyje - Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: "1009 metais šventasis Brunonas, [...] Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų". Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas... 1009 m. Lietuvai baigėsi bevardė epocha. Lietuva neatsitiktinai paminėta 1009 metais – tais metais į Lietuvą atvyko krikščionybės skleidėjas (drauge ir Šv. Romos imperatorių Otono III bei Henriko II politikos vykdytojas) vienuolis saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974 – 1009 m.), apkrikštijo Lietuvos „karalių“ Netimerą, buvo nužudytas ir vėliau kanonizuotas. Šis įvykis ištraukė Lietuvą iš nežinomybės – šv. Brunono (Bonifaco) misijos ir kankinystės istorijos pateikia pirmąjį Lietuvos vaizdą. Galima teigti, jog Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas – Lietuvą.“ (12 pusl.)
Lietuvoje buvo padarytas didžiulis triukšmas - Kvedlinburgo analuose rastas įrašas, kuriame paminėta Lietuva. Iš to net didelė šventė padaryta. Apie įrašo radimą štai ką reikia pasakyti - veikalo Н.М.Карамзин, История Госудрства Российслого, Тома II-III, издательство „Наука“, Москва, 1991 204 puslapyje yra parašyta: В летописи Кведлинбургской упоминается о Литве под 1009 годом: in confinio Russiae et Lituae etc. [на границе России и Литвы и проч.] (в Лейбниц. издании, стр. 287). Metraščio atradimo ir perskaitymo pirmenybė priklauso net ne N.Karamzinui. Jis cituoja vokiečių filosofą ir kalbininką Gotfridą Vilhelmą Leibnicą. N.Karamzino veikalas išleistas 1815 metais, perspausdintas 1991 metais. Taigi „atrasti“ Kvedlinburgo analus buvo vieni juokai.

Išliko vienintelis Meiseno Kunigaikščių mokyklos dėstytojo istoriko Georgo Fabricijaus (Georgo Goldschmidt'o) (1516-1571 m.) kartu su kt. Saksonijos archyvarais tarp 1546 ir 1571 m. surašytas nuorašas (saugomas Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekoje Drezdene; 1710 m. paskelbtas G. V. Leibnico, 1839 m. – G. H. Perco leidinyje „Monumenta Germaniae Historica“, t. 3).

Taigi, anot A.Bumbliausko, vokiečiai atrado Lietuvą ir suteikė jai vardą - šv. Brunonas atrado Lietuvą; 1009 m. Lietuvai baigėsi bevardė epocha. Pono A.Bumbliausko ir kompanijos teiginiai tokie – Lietuvos vardas atsirado, bet valstybės tuo vardu nebuvo. Tuo vardu vadinama valstybė buvo įkurta tik po 250 metų.

Nors šventasis Brunonas Lietuvos pasieny buvo pagonių į galvą trenktas, taigi, ir siena Lietuvos buvo.

Čia tai bent išradimas!!! Niekur pasaulyje dar nėra buvę, kad valstybės vardas rastųsi net 250 metų prieš ją įkuriant. Paprastai visos valstybės kiek jų buvo ir kiek jų yra vardus gauna tik susikūrusios, bet jokiu būdu ne anksčiau.
Akademikas Zigmas Zinkevičius teigia kitaip. Jis sako, kad Lietuvos vardą mūsų kaimynai slavai žinojo mažiausiai 500 metų anksčiau nei parašyti Kvedlinburgo analai. Reikalas yra toks – visose slavų kalbose visi ir rašo ir sako vienodai, t.y. „Litva“. Toks vienodas tarimas yra įmanomas tik vienu atveju – slavai Lietuvą žinojo dar prieš išsivaikščiodami, t.y. kol dar gyveno kartu. O slavai išsivaikščiojo ir įkūrė daug atskirų valstybių VI amžiuje. Nuo tada jų glaudus tarpusavio bendravimas nutrūko. Ir jų kalba kiekvienoje valstybėje kuo toliau tuo labiau ėmė skirtis. Zigmas Zinkevičius sako, jei slavai apie Lietuvą būtų sužinoję vėliau, t.y. kai jau buvo išsiskirstę ir įkūrę atskiras valstybes tuomet mūsų šalį vadintų ne vienu vardu „Litva“, o įvairiais vardais, nes lietuvišką žodį „Lietuva“ kiekvieni būtų prie savo kalbos pritaikę vis kitaip. Pritariu Z.Zinkevičiui, nes kitaip būti negali. Kaip slavai iškraipo lietuvių vardus pateikiu pavyzdį - visiems gerai žinomi vardai Jogaila ir Vytautas. Rusai sako „Ягайло“ ir „Витoвт“, o lenkai „Jagiełło“ ir „Witold“. Šitaip skirtingai iškraipo visus senuosius mūsų vardus. Taigi ir Lietuvos vardą būtų iškraipę skirtingai, jei apie Lietuvą būtų sužinoję po to kai jau buvo išsivaikščioję. Zigmas Zinkevičius yra visiškai teisus, o Alfredas Bumbliauskas ir ko - klastotojai.
Žinutę Kvedlinburgo analuose reikia suprasti visiškai kitaip negu ją aiškina A.Bumbliauskas. Pažiūrėkime kas per vienas buvo Brunonas Kverfurtietis. Jis buvo ne tik vienuolis, bet ir šv. Romos imperatorių Otono III bei Henriko II politikos vykdytojas. Jis į Lietuvą vyko ne tik krikštyti, bet ir valdyti – kas krikštija, tas ir valdo. Aišku bandė krikštyti ir reikalavo paklusnumo imperijai. Už tai gavo į galvą ir su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų. Įrašas Kvedlinburgo analuose vertingas tuo, kad mes turime pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą liudijimą. O kryžiaus žygis nėra joks Lietuvos atradimas ar vardo suteikimas.

Pranas Valickas

P.S. Tekstą kursyvu ir nuorodas parinkau aš, Eugenijus Paliokas.